Augintinių stresas

Gyvūnai gali turėti begalę elgesio problemų. Na, pripažinkime, kaip ir žmonės – nesame tobuli. Patys būname suirzę, nedraugiški, nemandagūs ir t. t. dėl patiriamo streso. Stresas dažnai kamuoja ir gyvūnus. Ir būtent jis dažnai yra susijęs su jų elgesio problemomis – agresija, šlapinimusi ir pan. Taip pat chroninis stresas gyvūną gali nuvesti iki fizinių sveikatos sutrikimų – vėmimo, viduriavimo, šlapimo takų problemų ir t. t.

Kaip ir žmonės, vieni gyvūnai yra labiau linkę į stresą, kiti mažiau, tačiau jei žmonės žino metodikas kaip susitvarkyti su savo stresu, gyvūnams kartais turime padėti mes – jų „mamos“ ir „tėčiai“. Tačiau norint padėti, labai svarbu atsiminti, jog gyvūnai yra tikri mūsų emocijų detektoriai. Tai reiškia, kad net į stresą mažiau linkęs augintinis, jausdamas mūsų stresą ir blogas emocijas gali pradėti jausti nerimą. Todėl prieš mėgindami nuraminti savo stresuojantį augintinį, pirmiausia turime nurimti patys.

Mes žinome, jog stresą mums kelia nutikimai darbe, neplanuoti dienotvrakės pokyčiai, nesėkmės įgyvendinant savo tikslus ir pan. Tuo tarpu gyvūnams stresą kelia visai kitokie ir dažnai mums, rodos, neįtikėtini dalykai. Pavyzdžiui katėms daugiau streso sukelia aplinkos pokyčiai: jos gali stresuoti, jei kačių tualetas yra per arti maisto zonos, per mažas, nepakankamai dažnai išvalomas. Kai kurie šeimininkai yra linkę ypač dažnai atsinaujinti aplinką – perstumdyti baldus, įsigyti kažką naujo (jau nešnekant apie remontus) – tačiau jautresnei katei, net ir menki pokyčiai namuose, gali sukelti nemenką stresą. Tuo tarpu šunims dažniau stresą kelia vienatvė kai jie namuose yra paliekami vieni. Tiek šunys, tiek katės gali būti jautrūs garsams ir bet koks stipresnis staigesnis/ garsas gali priversti juos sunerimti, išsigąsti. Ypač, jei nėra pasiruošiama iš anksto ir teisingai pristatoma, nemažai streso augintiniui gali sukelti naujo šeimos nario atsiradimas – nesvarbu, kūdikis tai ar naujas suaugęs gyventojas namuose. Jautresnio būdo augintiniams stresą gali sukelti net svečiai apsilankę namuose. Didesnė įtampa gali tvyroti namuose, kuriuose yra daugiau augintinių, tačiau labiausiai tai priklauso nuo santykių ir kiekvieno gyvūno individualių poreikių patenkinimo (dėmesio, dubenėlių, tualetų kiekio ir pan.). Vis tik, net jei Jūsų namuose laikomas vienas augintinis, jis gali labai jautriai reaguoti į aplinkinius keturkojus: katę gali dirginti pro langą matomos kitos katės, šunį – pro jo kiemą praeinantys kiti keturkojai. Ypač aktyviai tai gali veikti, jei gyvūnai yra nekastruoti. Labai svarbu tiek pačiam sugebėti empatiška pajusti, tiek ir išmokyti namiškius jautriai reaguoti į gyvūno siunčiamus signalus dėl elgesio su juo. Gyvūnai kaip ir žmonės yra skirtingi, vieni mėgsta daugiau prisilietimų, kitiems reikia jų mažiau; vieni linkę į grubesnius žaidimus, su kitais reikia elgtis labai švelniai ir atsargiai. Jei neatliepiame į šiuos poreikius, gyvūnas gali gyventi nuolatinėje įtampoje.

Deja, bet gyvūnai neturi galimybės mums aiškiai išsakyti savo jausmų, todėl turime būti labai jautrūs ir stebėti ženklus, kuriais augintinis bando mums parodyti apie savo psichologinę būklę.

Ženklai, kuriais augintiniai išreiškia savo susijaudinimą gali būti labai įvairūs:

1. Esant trumpalaikiam stresui, pvz., vizitui pas veterinarą, galite pastebėti, jog augintinis dreba, vaikšto ratais, dažnai purtosi. Vartymasis žolėje ar bandymas įsikąsti į šeimininko patalynę taip pat gali būti streso ženklas. Tokiais būdais augintinis bando jį malšinti;

2. Vokalizacija gali būti būdas stresui nuraminti. Būtent taip dažnai save ramina šunys jaučiantys išsiskyrimo nerimą, kai šeimininkas išeina iš namų, smarkus katės kniaukimas taip pat gali būt susijęs su stresu;

3. Keturkojų šeimininkai kartais kovoja su smarkiu augintinių šėrimusi. Atrodo jau būna išbandę visas priemones, bet… nepagalvoja, jog šėrimasis taip pat gali būti viena iš nerimo išraiškų.

4. Laižymasis, žiovulys, seilėtekis, lekavimas, kąsymasis. Visa tai gali būti įprastos dienos rutinos dalis. Tačiau, jei šie veiksmai tampa labai intensyvūs, jie gali signalizuoti stresinę būseną. Būna atvejų, kada gyvūnai yra atvedami pas veterinarą dėl kailio išplikimų ar žaizdų, tokiu atveju ieškoma odos problemų – erkučių, infekcijų ar pan., o pasirodo, jog pagrindinė problema yra stresas.

5. Kūno pokyčiai. Stresuojančio, nerimą ar išgąstį patiriančio augintinio kūno pozicija pasikeičia. Pasikeičia uodegos pozicija, stovėsena, gyvūnas gali perkėlinėti svorį nuo vienos kojos ant kitos, galima pastebėti tarsi susisukusią kūno pozą. Taip pat gali išsiplėsti vyzdžiai, akys, augintinis gali pradėti tankiau mirksėti, pakisti ausų laikymo pozicija.

6. Elgesio pokyčiai. Gyvūnas gali pradėti daugiau ėsti arba atvirkščiai – tapti nevalgus, dar pasitaiko, kad gyvūnai pradeda ėsti neėdamus daiktus. Gali savo stresą išreikšti lakdami daugiau vandens. Kai kurių gyvūnų nervinė išraiška yra šlapinimosi sutrikimai. Tai pat stresuojantys gyvūnai dažniau yra linkę slėptis, stresas gali pasireikšti aplinkos ignoravimu (pvz., gali laižytis ir nekreipti dėmesio į aplinkui vykstančius veiksmus), kai kuriais atvejais agresija.

   
   

Atpažinus stresinę gyvūno psichikos būklę, svarbus rasti tai sukėlusią priežastį ir ją pašalinti. Vis tik, kai kuriais atvejais to padaryti yra neįmanoma. Jei iš trumpalaikės stresinės situacijos pasitraukti yra neįmanoma, ne pats geriausias metodas yra gyvūną raminti skaniukais. Tokiu būdu augintinis tarsi gauna stimulą, jog stresuodamas elgiasi teisingai. Teisingesnė strategija būtų stengtis nukreipti gyvūno dėmesį, pvz., jei tai šuo, galima jo prašyti įvykdyti jam įprastas komandas, tarkime “sėdėt” ir skatinti skanukais tuomet, kai gyvūną susikaupia į Jus ir įvykdo komandą. Jei dirgiklis yra ilgalaikis – būtina užsiimti dresūra. Šiuo klausimu geriausia gali padėti kvalifikuotas dresuotojas ar gyvūnų elgesio ekspertas.

Štai keli būdai kaip padėti augintiniams patiriančiam trumpalaikį ar chroninį stresą:

1. Reguliarus ir subalansuotas fizinis krūvis yra viena iš pagrindinių priemonių. Aktyvus gyvenimo būdas ne tik sumažina stresą, bet ir gerina fizinę sveikatą taip prailgindamas ir pagerindamas gyvenimo kokybę. Čia tinkama bet kokia Jums ir augintiniui priimtina judėjimo forma – pasivaikščiojimai, bėgiojimas, plaukimas, aktyvūs žaidimai parke ar namuose ir pan;

2. Psichologinė stimuliacija yra ne mažiau svarbi nei tinkamas fizinis krūvis. Arba šios dvi veiklos gali būti sujungtos į vieną. Tam tinka įvairūs mąstymą skatinantys žaidimai ir treniruotės;

3. Gan dažnai tarp gyvūnų augintojų kyla klausimas ar šuniui reikalingas narvas. Be abejo, tai neturėtų būti vieta, kurioje augintinis laikomas uždarytas visą dieną. Tačiau, jei keturkojis nuo mažens pripranta, kad turi savo narvą/ dėžę/ ar kitą uždarą vietą, kurioje esant norui gali pasislėpti, paprastai, jam tai suteikia saugumo jausmą. Panašiai kaip ir vilkai savo oloje žino, jog tai jų kampelis. Taip pat gyvūno pratinimas prie narvo gali sumažinti kelionės nepatogumus ir baimes. Nepaisant to, tai yra ir vienas saugiausių kelionės būdų;

4. Jei gyvūnas stresuoja likęs vienas, jam stresą gali gali padėti sumažinti daiktai su stipriu šeimininko kvapu;

5. Kai kurie augintiniai jaučiasi ramiau, jei nelieka visiškoje tyloje. Šeimininkai išėję keturkojams palieka įjungtą radiją ar televizorių. Taip pat moksliniais tyrimais įrodyta, jog augintiniai būna ramesni, kai fone groja klasikinė muzika;

6. Jei stresas yra trumpalaikis, augintiniai jaučiasi ramiau kai yra gan tvirtai susukti į audeklą/ rankšluostį/ apklotą. Jei tokį, į kokoną susuktą, augintinį laikysite rankose ir glostysite, kalbinsite, jis turėtų pasijusti kur kas saugiau ir greičiau nurimti.

   
   

Jei nė viena iš streso malšinimo technologijų neveikia, kartais paskutinis variantas lieka raminamieji preparatai. Pats švelniausias būdas yra raminantys difuzoriai ar purškalai su feromonais, natūraliomis raminančiomis priemonėmis papildyti kramtukai. Jei jie efekto neduoda, veterinarijos klinikose ar vaistinėse galima įsigyti homeopatinių tablečių. Jei gyvūno stresas yra toks didelis, kad homeopatiniai preparatai naudos taip pat neduoda, veterinarijos gydytojas gali paskirti stipresnius vaistus stresui, nerimui ar baimei malšinti. Kai kada šie preparatais yra neišvengiami ir jų duodama nauda yra didesnė nei galimi šalutiniai poveikiai. Smarkiai sustresavęs gyvūnas gali tapti pavojingas ir sau, ir kitiems: agresyvus, neprognozuojamas, silpnai kontroliuojantis savo veiksmus. Tačiau sedatyvinių raminamųjų medžiagų efektas ir dozavimas taip pat turėtų būti gerai pasvertas, nes nuo jų apsvaigęs gyvūnas taip pat gali pradėti jausti papildomą stresą dėl savo būsenos.