Gyvūnams pavojingi naminiai augalai

Literatūros duomenimis, Europoje apie 5 – 11% visų apsinuodyjimų įvyksta dėl augalų.

Pavasaris – augalų ir sodininkystės metas. Todėl artimiausiais straipsniais aptarsime dažniau pasitaikančius gyvūnams toksiškus naminius ir lauko augalus. Apsinuodyjimai augalais įvyksta dėl įvairių priežasčių priežasčių – įdomumo, nuobodulio, elgesio pakitimų.

Šiame straipsnyje bus paminėti namuose auginami kambariniai augalai. Vis tik šiuo sąrašu apsiriboti tikrai nereikia, nes pavojingų augalų yra daugybė, todėl jei mėgstate ir augalus, ir gyvūnus, būtinai pasidomėkite ar būtent Jūsų namuose laikoma flora nėra kenksminga Jūsų keturkojams šeimos nariams.

Apsinuodyjimo augalais stiprumas paprastai priklauso ne tik nuo augalo rūšies ir individualių organizmo savybių. Taip pat didelę įtaką daro individualūs augalo parametrai – vienoje vietoje auginamas tas pats augalas gali būti toksiškesnis už kitą tos apačios rūšies augalą, augantį kitokiomis sąlygomis; vegetacijos stadijos; toksinį efektą davusios augalo dalies ir pan.

Apsinuodyjimas augalais neturi specifinio gydymo, tačiau yra labai svarbu žinoti, kokiu būtent augalu apsinuodyjo augintinis. Žinant augalą, galima tiksliau numatyti kuri organizmo vieta gal būti pažeista. Tokiu atveju, labiau tikėtina, jog organai bus apsaugoti. Pavyzdžiui, vienų studijų duomenimis, katėms apsinuodyjus lelijomis, jei greitai taikoma tinkama terapija, akcentuota į inkstų apsaugą, dauguma augintinių išvengia pavojingų inkstų pažeidimų. Pagal bendrą taisyklę, įtariant apsinuodyjimą augalais, reikia kaip įmanoma greičiau išvalyti augintinio burną nuo augalo likučių ir praplauti ją vandeniu. Taip pat būtina tuoj pat vykti pas veterinarą.

Alijošius yra vertinamas kaip vienas naudingiausių augalų, plačiai naudojamas kosmetikai, medicinoje. Alijošiaus ekstraktų turintys preparatai nedideliais kiekiais naudojami vietiškai, gali būti naudingi ir mūsų augintiniams. Vis tik jei apie alijošių šnekėtume kaip apie naminį augalą, gyvūnams jis pavojingas. Savyje šie augalai turi tam tikros rūšies glikozidų, toksiškų augintiniams. Suvalgytas alijošius gali sukelti vėmimą, viduriavimą, drebulį.

Dracena yra pavojingesnė katėms nei šunims. Abiejų rūšių gyvūnams suvalgius šio augalo gali pasireikšti vėmimas, augintiniams dingsta apetitas, atsiranda silpnumas. Tačiau katėms, gali būti paveikiamos ir kvėpavimo bei kraujotakos sitemos – pasunkėti kvėpavimas, atsirasti tahikardija (padažnėjęs širdies plakimas). Taip pat katėms stebimi išsiplėtę vyzdžiai.

Sansevjera. Toksiškos visos augalo dalys. Jei jos augintinis paragauja, sukelia seilėtekį, pykinimą, vėmimą ir viduriavimą. Augalas gyvūnams sukelia tarsi alerginę reakciją, dėl ko gali atsirasti tinimai snukio ertmėse ir gerklėje. Stebimas gyvūno depresyvumas, apetito stoka. Sensevjera taip pat gali sukelti ir alerginį odos dermatitą.

Lelijų yra daugybė rūšių. Kai kurios iš jų toksiškos ir šunims. Vis tik kačių savininkai turėtų apskritai vengti bet kokių lelijinių augalų – murkiams jie itin pavojingi. Suvalgius pasireiškia seilėjimasis, vėmimas, katė praranda apetitą. Dažnu atveju, pasireiškia inkstų nepakankamumas. Gali užtekti suvalgyt vos kelis lapus ar žiedą, kad katė būtų sunkiai apnuodyta. Pirmieji simptomai gali pasireikšti per 1 – 6 h nuo suvalgymo, inkstai paprastai paveikiami per 12 – 72 h nuo suvartojimo. Šunims, jei jie suvalgo pavojingos lelijnių šeimos rūšies, pasireiškia virškinimo trakto sutrikimai, inkstu nepakankamumas pasireiškia tik katėms.

Ciklameno visos dalys gyvūnams yra toksiškos. Suvalgius sukelia virškinamojo trakto simptomus, tokius kaip vėmimas ir viduriavimas, pilvo skausmas, taip pat smarkų seilėtekį. Vis tik dideliais kiekiais suvalgius šio augalo pasekmės gali būti kur kas liūdnesnės – pasireiškia traukuliai, širdies darbo sutrikimai, net mirtis.

Skindapas jo paragavus labiausiai paveikia patį augintini snukį. Labai greitai pasireiškia snukio trinimas, putojimasis iš burnos. Yra sudirginama burnos ertmė, lūpos, liežuvis – jie tarsi nudeginami. Taip pat gali būti nudeginamas skrandis. Pasireiškia gausus seilėtekis ir vėmimas. Rimtesniais atvejais dėl sutinimų gali sutrikti kvėpavimas, ryjimas.

Pinigų medis turbūt vienas iš dažniausiai sutinkamų augalų, laikomų namuose. Toksiškumą sukelia visose jo dalyse esantys kacio oksalatai, kurie yra aštrūs, todėl smarkiai dirgina. Po kontakto su oda gali atsirasti kontaktinis dermatitas, jei patenka į akis – sudirginamos akių gleivinės. Augintiniui jo paragavus pasireiškia pykinimas, vėmimas, viduriavimas. Taip pat pabandžius suvalgyti atsiranda burnos skausmas, tinimas. Pasireiškia skrandžio ir pilvo skausmas bei spazmai.

Storalapis suvalgius sukelia vėmimą, tačiau taip pat gali ir sulėtinti širdies ritmą. Paragavęs šio augalo augintinis gali tapti depresyvus ir prarasti koordinaciją. Gai pasikeisti augintinio elgesys, jis pradės slėptis ar gal tapti agresyvus. Sunkiais atvejais intokiskacija gali sukelti traukulius.

Paprastasis cikas įneša į namus pietų egzotikos. Tačiau augintiniams yra pavojingos visos jo dalys – sėklos, lapai, šaknys. Visame augale galima rasti įvairių augintiniams toksiškų medžiagų, vis tik nuodingiausios yra sėklos. Vos kelios jų gali sukelti keturkojo mirtį. Gerai yra tai, kad sėklos namų sąlygomis susiformuoja retai, nes yra užmezgamos tik tuo atveju, jei netoliese yra ir moteriškos, ir vyriškos lyties augalai. Sunkiais apsinuodyjimo atvejais gali būti pažeidžiamos kepenys, stebimi kraujo pakitimai tokie kaip hipoglikemija, trombocitų sumažėjimas ir kt. Lengvesniais atvejais, suvalgius šio augalo, jis gali sukelti vėmimą, viduriavimą arba priešingai – vidurių užkietėjimą. Kelių valandų bėgyje po suvartojimo, gali pasireikšti neurologinia požymiai. Mirtingumas apsinuodijus šiuo augalu yra apie 30 %. Šiam augalui jautrūs ir šunys ir katės, tačiau šunis jis paveikia stipriau.

Strelicija yra mažai pavojinga, jei nežydi. Pražydus ji itin puošia namus ir tampa itin toksiška keturkojams. Paragavus sukelia pykinimą, vėmimą, viduriavimą, mieguistumą.

Vėzdūnė laikoma itin gerai orą valančiu augalu. Tačiau gyvūnams ji smarkiai toksiška dėl savyje turimų kalcio oksalatų. Sukelia snukio ir nosies ertmės, skrandžio nudeginimus. Suvalgius pasireiškia vėmimas ir stiprus seilėtekis. Dėl takų užtinimų ir pažeidimų sutrinka ryjimas. Dideliais kiekiais privalgius šio augalo gali pasireikšti inkstų nepakankamumas, tačiau dėl greitai pasireiškiančio stomatito ir skausmo, dideli kiekiai suvalgomi itin retai.

Amarilis. Visos augalo dalys turi toksiškų medžiagų. Vis tik pats toksiškiausias yra svogūnas, jame randama daugiausia pavojingų alkaloidų. Paragavus augalas sukelia gastrointestinalinio trakto sutrikimus – vėmimą, viduriavimą, pilvo skausmą. Gyvūnas neturi apetito. Bendra gyvūno būklė tampa letargiška, gali prasidėti drebulys.

Fikusas. Po kontakto su šiuo augalu gali pasireikšti odos, gleivinių bei virškinamojo trakto sutrikimų. Yra pavojingos visos augalo dalys. Dažniausiai yra sudirginama snukio sritis, todėl pasireiškia jos trinimas letenomis ir į aplinkinius daiktus. Pasireiškia burnos ir pilvo skausmai, seilėtekis, vėmimas. Gyvūnas neturi apetito. Jei yra kontaktas su oda, sukeliamas dermatitas.

Gebenei pačios jautriausios yra katės, pavojingiausia dalis – lapai. Vis tik šunims taip pat gali sukelti apsinuodyjimą. Šio augalo užvalgius atsiranda pilvo skausmai, vėmimas, viduriavimas, seilėtekis. Gali sukelti burnos ir nosies, gerklės bei virškinamojo trakto gleivinių pažeidimus ir sudirginimą. Apsinuodyjus gali sutrikti kvėpavimas, atsirasti raumenų silpnumas arba kaip tik hiperaktyvumas, karščiavimas, koordinacijos sutrikimai, išdidėti vyzdžiai.

Oleandras yra smarkiai toksiškas gyvūnams, pavojingos visos jo dalys. Kai kuriais atvejais net keli lapai gali sukelti sunkias reakcijas. Augintinis nuo šio augalo gali mirti. Paveikia virškinamąjį traktą, yra kardiotoksiškas. Augintinis vemia, viduriuoja, sutrinka širdies darbas. Kraujo tyrimuose stebimi pakilimai kalio, magnio, kalcio normose.

Anturio visos dalys sukelia intoksikacijas dėl savyje turimu kalcio oksalatų. Šios medžiagos sukelia seilėtekį, vėmimą. Taip pat sudirgina gleivines, dėl ko jos gali ištinti ir sukelti ryjimo bei kvėpavimo sutrikimus.

Puansetija daugelio namus papuošia žiemos švenčių periodu. Dažniausiai intokiskacija suvalgius šio agalo pasireiškia vėmimu, seilėtekiu, viduriavimu ir snukio gleivinių tinimais, stomatitu. Vis tik kai kuriais atvejais gali būti pažeidžiama ir oda bei akys – sukeliamas dermatitas, konjungtyvitas. Puansetija yra vienas iš dažniausiai gyvūnams intoksikacijas sukeliančių augalų.

Kalija. Požymiai pasireiškia per maždaug 2 h nuo kontakto. Jautrūs visi augintiniai, bet katės jautresnės nei šunys. Po kontakto su oda gali pasireikšti dermatitas. Suvalgius – turi stiprų dirginantį efektą gleivinėms, be to tam tikros augale esančios medžiagos skatina histamino išsiskyrimą ir tuo pačiu uždegimą. Vis to pasekoje, yra smarkiai sudirginama burnos ertmė, gerklė, stemplė, skrandis. Pasireiškia seilėtekis, tinimai. Gyvūnas vemia, viduriuja, skauda pilvą. Bendrai tampa depresyvus ir nevalgus.

Ateityje pasirodysiančiame straipsnyje, aptarsime ir lauke augančius gyvūnams žalingus augalus. Straipsnį gausite greičiau, prenumeruodami naujienlaiškius arba sekdami blog’ą Facebook’e bei Instagram’e.