Jorkšyro terjeras

Labai populiari, ilgaamžė šunų veislė. Gyvenimo trukmė apie 15 m. Šie šunys laikomi gana sveikais, tačiau reikia pripažinti, jog dėl jų populiarumo ir neatsakingo veisimo šie šunys gan dažni klinikų pacientai. Šiame straipsnyje rasite sąrašą ir trumpus būdingiausių šiai veislei ligų aprašymus.

Tai gan retai alergizuojanti šunų veislė, nes jų kailio struktūra labai panaši į žmogaus plauko. Tai pat jie neturi povilnės , o šeriasi ne daugiau nei žmogus kasdien numeta plaukų. Bet tai yra gan daug priežiūros reikalaujantis augintinis, jei norima išlaikyti ilgą plauką. Tai yra temperamentingi ir labai aktyvūs keturkojai, tinkami gyventi bute, tačiau puikiai besijaučiantys keliaudami kartu su šeimininku.

DAŽNIAUSIAI PASITAIKAČIOS JORKŠYRO TERJERŲ LIGOS:

1. Hipoglikemija

Dažniausia pasitaiko šuniukams iki 5 mėn., bet suaugusiems šunims ši būklė taip pat gali pasireikšti, ypač nėštumo metu ir sergant kepenų ligomis. Negydoma, gali būti pavojinga gyvybei. Šios būklės metu, kraujyje nukrenta gliukozės lygis, o būklė pasireiškia gana staigiai. Atsiranda silpnumas, apetito stoka, gali sutrikti koordinacija, prasidėti raumenų drebulys ar net traukuliai. Pasireiškus šiems požymiams augintiniui galima duoti truputį medaus, gliukozės lygiui pakelti. Bet iš esmės keturkojis turi būti tuoj pat pristatomas į veterinarijos kliniką gydymui. Pasireiškus priepoliui, reikalingas atidus medicininis ištyrimas, norint atmesti rimtesnes ligas ir gali būti naudingas dietos pakeitimas.

2. Kelio girnelės liuksacija

Jei kelio girnelė laikas nuo laiko nuslenka į šoninę kojos dalį, išslysdama iš savo griovelio, tai yra vadinama kelio girnelės liuksacija. Dažniausi šeimininkų pastebimi požymiai tai keistas momentinis gyvūno elgesys: peršokimas nepastačius galinės kojos, galinės kojos pakratymas bėgant, staigus sustojimas žaidžiant, pašlubavimas kelis žingsnius ir vėl bėgimas be jokių požymių. Tokiais veiksmais – kelis kartus ištiesdamas ir sulenkdamas koją – gyvūnas grąžina girnelę į savo anatominę poziciją. Dažniausiai ši būklė didelių problemų nesukelia ir šunys sėkmingai pragyvena visą gyvenimą. Tačiau, jei nuo dažno slankiojimo atsiranda sąnario pažeidimai, atsiranda ir skausmas. Šuo gali pradėti šlubuoti. Priklausomai nuo būklės gali būti skiriami tik papildai sąnariams, tinkamas fizinis krūvis. Labai svarbu kontroliuoti augintinio svorį. Vis tik sudėtingesniais atvejais gali būti reikalinga operacija.

3. Šlaunikaulio galvutės nekrozė

Šlaunikaulio galvutės nekrozė arba Legg-Calvé-Perthes liga yra dar viena skleleto patologija, būdinga šiems itin populiariems keturkojams. Nors tikslios priežastys nėra aiškio, iš esmės ligos metu dėl tam tikrų priežasčių sutrinka kraujotaka į šlaunikaulio galvutę ir ji pradeta nekrotizuoti (apmirinėti). Šlaunikaulio galvutės struktūra pradeda silpnėti ir trupėti, atsiranda smulkūs lužiai. Jie sugyja ir randinis audinys sutvirtina kaulą, bet su laiku kinta galvutės forma ir atsiranda osteoartritas. Šunys šlubuoja, o klubas būna labai skausmingas, su laiku net stebimas raumenų masės praradimas paveiktoje kojoje. Liga pasireiškia ankstyvame amžiuje, paprastai apie 5 – 8 mėn., tačiau diapazonas svyruoja tarp 3 – 18 mėn. amžiaus. Ligai patvirtinti atliekamos rentgeno nuotraukos. Gydymas medikamentinis, siekiant sulėtinti osteoartrito vystymąsi ir sumažinti skausmą, tačiau kritiniais atvejais gali būti atliekama operacija, pašalinant šlaunikaulio galvutę. Šiai būklei taip pat itin didelę reikšmę turi svorio kontrolė ir tinkama fizioterapija.

4. Trachėjos kolapsas

Kvėpavimo sutrikimai yra viena iš dažniausių Jorkšyro terjerų mirties priežasčių. Apskritai šnekant apie kvėpavimo sutrikimus, trachėjos suminkštėjimas yra tikrai labai dažnai praktikoje pasitaikanti patologija. Trachėja yra vamzdelis, sudarytas iš kremzilinių žiedų, kuriuo oras patenka į plaučius. Mažųjų veislių šunų, tame tarpe ir jorkų, kremzliniai žiedai gali būti linkę minkštėti ir keisti savo formą. To pasekoje atsiranda kosulys, dusimas. Šią būklę gali iššaukti susijaudinimas, fizinis krūvis, tačiau priepoliai kartais užeina lyg iš niekur nieko gulinčiam šuniui. Su amžiumi būklė linkusi blogėti. Įprastais atvejais kolapsaa yra diagnozuojamas pagal simptomus ir rentgeno tyrimo pagalba. Dažniausia užtenka simptominio gydymo. Tačiau tokį šunį rekomenduojama vedžioti su petnešomis, duoti maisto papildų, itin saugoti nuo peršalimo ligų. Jei šuo kontaktuoja su kitais šunimsis, gali būti rekomenduotinas skiepas nuo šunidžių kosulio. Esant sunkiai būklei arba prasidėjus priepoliams, gydymui gali būti naudojami streoidiniai vaistai nuo uždegimo. Itin sunkiais atvejais gali būti svarstoma operacinio gydymo galimybė.

5. Akies tinklainės displazija ir progresuojanti tinklainės atrofija

Tinklainės displazija stebima dėl nenormalaus tinklainės išsivystymo. Dažniausiai paveldima genetiškai, bet retais atvejais įtakos turėti gali ir traumos, toksinai, infekcijos, kadangi mėsėdžių tinklainė vystosi dar 6 savaites po gimimo. Kartu gali pasireikšti ir katarakta. Sunkiais atvejais tinklainė būna visiškai atsidalinusi, lengvesniais, joje randama tik klostė, taip pat dizplazija gali pasireikšti tik kažkurioje tinklainės zonoje. Matymo funkcija pažeidžiama nuo lengvo sutrikimo, nepasireiškiančio beveik jokiu matymo sutrikdymu iki visiško aklumo. Liga dažnai pastebima jau apie dviejų mėnesių šuniukams, tačiau gydymo nėra. Nustatoma oftolmologinio tyrimo metu.

Priešingai nei pirmuoju atveju, kada tinklainė jau vystosi blogai, atrofijos atveju ji išsivysto tinkamai, tačiau laikui bėgant pradeda prarasti savo funkciją. Tinklainės atrofijos atveju liga yra progresuojanti, jos metu atrofuojasi tinklainės receptorinės ląstelės. Priklausomai nuo atrofijos laipsnio, šuo patiria regėjimo sunkumus prieblandoje arba tamsoje, o ligai progresavus atsiranda ir visiškas aklumas bet kokiame apšvietime. Priklausomai nuo formos, gali išnykti centrinis regėjimas, bet dar kurį laiką išlikti periferinis. Laikotarpis iki visiško aklumo priklauso nuo individo: kai kuriais atvejais tai gali būti keli metai, kitais – apie pusmetį. Liga paveikia abi akis, jos įgauna blizgantį atspalvį, vyzdžiai dažnai būna išsiplėtę. Efektyvaus gydymo ši liga neturi.

Gyvūnai, su šiomis ligomis neturėtų būti naudojami veisimui. Taip pat, jei keturkojui pasireiškė šios ligos, pagal geros praktikos taisykles iš veisimo turėtų būti eliminuojami tiek jo tėvai, tiek ir broliai/ sesės.

6. Portosisteminis šuntas kepenyse

Kai šuniukas turi portosisteminį šuntą kepenyse, kraujas, kuris turėtų patekti į kepenis, praeina aplink jas. Dėl to kepenys nėra aprūpinamos pakankamu kiekiu kraujo normaliam vystymuisi ir funkcionavimui, be to iš organizmo nėra pašalinami toksinai. Požymiai priklauso nuo ligos stiprumo. Jei kepenis apkeliauja tik maža kraujo dalis, ryškių požymių gali ir nebūti. Sudėtingesniais atvejais šuniukas prastai auga, yra silpnas. Gali viduriuoti arba turėti užkietėjusius vidurius, daugiau gerti ir šlapintis, seilėtis. Gali prasidėti traukuliai. Negydant defekto, liga gali būti mirtina. Priklausomai nuo situacijos, gali būti reikalinga operacija.

7. Burnos ertmės problemos

Tai viena dažniausių problemų mažų veislių šunų tarpe, apskritai paveikianti iki 80% šunų iki 2 m. amžiaus. Pirmiausia ant dantų pradeda kauptis apnašos, kurios vėliau įtakoja infekcijos atsiradimą, dantenų uždegimą ir kitas patologijas burnos ertmėje. Taip pat burnos ertmės sveikata yra susijusi su inkstų, kepenų, širdies, sąnarių ir kitų ligų rizika. Dėl dantų būklės, gyvenimo trukmė gali sutrumpėti net 1 – 3 metais. Norint išvengti dantų problemų, augintiniams būtina reguliari dantų priežiūra.

Taip pat jorkams būdingas pieninių dantų užsilikimas. Dažniausiai tai nutinka su iltiniais dantimis, tačiau laiku nekristi gali ir kiti dantys. Tokiu atveju rekomenduojamas traukimas. Jis paprastai atliekamas kai šalia esantis nuolatinis dantukas jau siekia apie pusę pieninio danties ilgio, o šis dar visiškai nejuda. Tačiau tikslią rekomendaciją ar jau laikas traukti, pasako veterinarijos gydytojas, įvertinęs šuniuko dantų būklę ir konkrečią situaciją. Ar vis tik pieninis dantukas vėliau iškris, ar taip ir užsiliks, niekas tiksliai pasakyti negali, tačiau traukimas rekomenduojamas dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, burnoje esant per dideliam dantų kiekiui, gali net ir neatitaisomai susigadinti sąkandis bei nuolatinių dantų išsidėstymas (kas vėliau gali turėti kitų, ne tik estetinių, neigiamų pasėkmių). Antra, toje vietoje, kur susiglaudžia nuolatinis ir pieninis dantukai, labiau kaupiasi apnašos ir tai yra puiki terpė ligai vystytis. Todėl vos išdygęs, nuolatinis dantis jau yra žalojamas. To pasekoje atsiranda blogas burnos kvapas, dantenų jautrumas ir skausmas, nuolatinis dantis su laiku net gali iškristi.