Kačių infekcinis rinotracheitas

Vienų tyrimų duomenimis, herpes viruso sukelto infekcinio rinotracheito paplitimas tarp namus turinčių kačių net 53,88 %, o laukinių kačių tarpe – 67,66 %.

Kačių virusinis rinotracheitas yra turbūt dažniausiai sutinkamas kačių virusinis susirgimas. Ypač dažnas laukinių ir prieglaudose gyvenenčių kačių tarpe. Blogiausia yra tai, jog susirgus šiuo virusus, katės organizme jis lieka visam gyvenimui. Taigi, bet kuriuo metu vėliau, po gydymo steroidiniais vaistais, nusilpus organizmui ar patyrus stresą, liga gali atsinaujinti. Todėl, priglaudžinat laukines ar kates iš prieglaudos, reikia žinoti, jog namuose laikant neskiepytą katę ji gali būti užkrėsta. O taip pat nepamiršti, kad net ir laikant tik namuose ši augintinė gali pati bet kuriuo metu apsirgti.

Infekcinį kačių rinotracheitą sukelia herpes virusas. Jei nesikomplikuoja, ši infekcija dažnai praeina savaime per 1 – 2 savaites. Tačiau, kaip ir minėta, dėl viruso likimo veido nervuose, infekcija bet kuriuo metu gali vėl pasikartoti. Dažniausiai serga kačiukai iki 1 metų amžiaus, bet gali sirgti bet kokio amžiaus katės. Vis tik manoma, jog suaugusios katės dažniau suserga dėl ankčiau įgytos infekcijos, nei užsikrečia naujai. Ypač kačiukams iki 2 mėn. amžiaus liga gali baigtis ir mirtimi.

Kačių herpesvirusas sukeliantis rinotracheitą yra gana neatparus aplinkos poveikiui, plinta per nosies ir akių išskyras. Dažniausiai užsikreciama tiesiogiai nuo sergančio gyvūno, tačiau yra ir netiesioginis užsikrėtimo būdas per aplinką, daiktus. Jei sirgo mama, didelė tikimybė, jog sirgs ir kačiukai. Dažniausia liga būna susijusi su blogomis higieninėmis sąlygomis, silpnu imunitetu, didele kačių koncentracija (pvz., prieglaudose). Ūmia ligos forma sergantis gyvūnas yra svarbiausias platintojas, tačiau platinti gali ir kliniškai sveikas ligos nešiotojas.

Dažniausi šio virusinio susirgimo požymiai tai čiaudulys, kosulys, išskyros iš nosies ir akių, seilėtekis, gali pasunkėti kvėpavimas. Katės karščiuoja, tampa apatiškos ir anoreksiškos, padidėja limfmazgiai. Gali pasireikšti žaizdos ragenoje, sunkiais atvejais gali susidaryti sąaugos tarp vokų ir ragenos ar akies obuolio.

Nors daliai kačių rinotacheitas praeina negydomas, vis tik ne visada tai yra tokia paprasta lengva liga, nes ji gali ir pati stipriau pažeisti audinius bei komplikuotis. Pasitaiko, kai nuo labai ūmios infikcijos katės nugaišta per 7 – 9 dienas. Gali atsiratsi pažeidimai ant akių, ryklės, nosies ir gerklės ertmėse. Dėl akių pažeidimų keturkojis net gali apakti. Kartu atsiranda sinusitas, išsikraipo nosies kriauklės. Dažniau, kai rinotracheitas pasireiškai kartu su kaliciviroze, atsiranda opos burnoje. Sunkesniais atvejais, virusas įsiveržia ir į plaučius, dažnai katu su antrine bakterine infekcija. Pasitaiko lėtinių odos išopėjimo atvejų, ypač apie nosies veidrodėlį ir kitose snukio vietose. Jei akių ar nosies išskyros yra labai pūlingos, taip pat galima įtarti antrinę bakterinę infekciją.

Dažniausia diagnozuojama iš klinikinių požymių. Kai kuriais atvejais herpes viruso sukeltą susirgimą galima sumaišyti su kaliciviroze. Tačiau kalicivirozei labiau būdingi išopėjimai burnoje, prie herpes viruso paprastai labiau išreikštas čiaudulys ir kiti kvėpavimo takų bei konjungtyvos požymiai.

Iš esmės virusą gydyti turi pats organizmas. Šios ligos atveju skiriamas gydymas yra tik simptominis arba pagalbinis. Skiriami antibiotikai, siekiant sumažinti riziką užsikrėsti arba gydant antrinę infekciją. Duodami vitaminai ir papildai, imuninei funkcijai pagerinti. Esant akių pažeidimams, naudojami vietiniai tepalai ar lašai. Gali būti skiriami preparatai kvėpavimui lengvinti. Gydant tiek ūmią, tiek latentinę ligos formas, naudingi lizino turintys preparatai. Labai didelę įtaką gydymo eketyvumui duoda tai, kaip katė yra prižiūrima. Katės, dėl apsunkusio kvėpavimo ir užsikimšusios nosies neužuodžia maisto, o pamaitinti katę, kuri nejaučia kvapo gali tapti tikru iššūkiu. Tai yra kritinis momentas, nes katė neėdusi silpsta, be to kelias dienas neėdus, katei gali padėti vystytis kiti susirgimai. Ypač, jei atsiranda pažeidimų burnoje, katę reikėtų šerti minkštesniu, lengviau kramtomu maistu. Daug naudos duoda reguliarus nosies ir akių valymas. Kad katei būtų lengviau prakvėpuoti, rekomenduojama drėkinti patalpas, arba, jei yra galimybė pasiimti katę į vonios kambarį kai patys einate maudytis. Tokiu būdu, iš vonios sklindantys garai duos teigiamą įtaką kvėpavimui.

Motininiai antikūniai prieš šią infekciją išlieka nuo 2 iki 10 savaičių. Dažnai augintojams kyla klausimas, ar reikia vakcinuoti namines kates, neišeinančias į lauką. Kaip minėta ankščiau, dažniausia užsikrėtimas įvyksta kontakto metu, tačiau virusas gal būti pernešamas ir per rankas, daiktus. Įvairių tyrimų duomenimis, šis virusas yra labai plačiai paplitęs, net ir naminių kačių tarpe. Todėl net ir namines kates vakcinuoti labai svarbu. Dėl lengvo plitimo, kates išeinančias į lauką vakcinuoti tiesiog būtina. Visada reikia žinoti, jog nė viena vakcina neapsaugo gyvūno 100 %, tačiau vakcinuotos katės susirgusios perserga lengviau. Reguliariai vakcinuotų kačių kačiukų motininis imunitetas taip pat išlieka ilgiau. Siekiant maksimalaus vakcinacijos efektyvumo, būtina laiku dehelmintizuoti katę, t.y. 10 d. prieš vakcinaciją.

Taip pat norint išvengti, ar bent sušvelninti ligos pasireiškimą (taip pat ir daugelio kitų) būtina kiek įmanoma stiprinti katės imunitetą bei saugoti ją nuo streso. Katė turi būti šeriama kokybišku subalansuotu pašaru, palaikoma sveika kūno kondicija, skatinamas fizinis aktyvumas. Jei katė yra labai stresuojanti, numatant galima stresą ar katei pradėjus stresuoti, verta pasidomėti stresą mažinančiais preparatais.

Nėra jokių mokslinių įrodymų, kad kačių herpes virusas persiduotų žmonėms.