Kačių panleukopenija

Kačiukų mirtingumas nuo šios ligos gali siekti net iki 90%. Dažniausiai miršta augintiniai, kurių amžius yra apie 3 – 5 mėn.

Praėjusį kartą kalbėjome apie šunų parvovirusinę infekciją. Kačių panleukopeniją taip pat sukelia parvovirusas. Katė užkrėsi šuns parvovirusu negali, tu tarpu kačių užsikrėtimas nuo šuns parvovirusos atmmaina įmanomas. Vis tik tokie atvejai labai reti.

Kačių panleukopenija dar gali būti vadinama kačių infekciniu enteritu, maru arba kačių parvovirusine infekcija. Ji yra labai pavojinga katėms, ypač nevakcinuotiems kačiukams. Liga plinta labai lengvai, virusas yra itin atsparus aplinkos sąlygoms ir įprastiems dezinfektantams. Kai kurių tyrimų duomenimis, palankiomis sąlygomis virusas aplinkoje gali išsilaikyti net iki metų, tačiau neabejojama, kad pvz., kambaryje kuriame gyveno serganti katė, virusas tikrai išsilaiko bent keletą mėnesių. Sergančiųjų mirtingumas nuo šis ligos gan didelis.

Virusas daugiausia plinta per išmatas fekaliniu – oraliniu keliu, tačiau gali būti išskiriamas ir su kitomis kūno išskyromis. Plinta tiek tiesiogiai per kontaktą su sergančiu gyvūnu, tiek ir netiesiogiai – per daiktus turėjusius sąlyti su sergančio gyvūno išmatomis. Taigi, virusą namie gyvenančiam kačiukui galima nesunkiai parnešti su batais, ant rankų ar per daiktus. Naminiam katinui šį virusą namo nesunkiai gali parnešti iš lauko grįžęs šuo, štai kodėl net ir išskirtinai tik namie gyvenantiems katinams yra būtina tinkama profilaktika. Įdomu yra tai, kad šį virusą sirgusi katė gali platinti dar net iki šešių savaičių po sirgimo! O jei virusu užsikrečia besilaukianti katė, ji gali abortuoti arba gali šią infekciją perduoti savo dar negimusiems kačiukams.

Virusas pavojingiausias kačiukams. Vyresniame amžiuje katės perserga kur kas lengviau arba besimptome forma. Itin didelis jaunų kačiukų mirtingumas. Apskritai, kačių parvovirusas pavojingiausias kačiukams iki 1 m. amžiaus, tačiau vyresnės katės gali tapti nešiotojomis, pačios sirgdamos lengva arba besimptome forma.

Ligos inkubacinis periodas trunka apie 5 – 9 dienas po kontakto su virusus. Tada pasireiškia stiprus gastroenteritas. Gyvūnas stipriai vemia ir viduriuoja, dažnai su krauju. Taip nutinka, nes virusas pažeidžia virškinamojo trakto audinius. Tačiau tuo pačiu jis patenka ir į kraujotakos bei limfinę sistemas, kuriomis keliauja iki kaulų čiulpų/ limfinių audinių ir veikdamas juose silpnina imuninės sitemos atsaką, mažindamas baltųjų kraujo ląstelių kiekį. Sergančios katės taip pat karščiuoja, neėda, būna depresyvios. Kai kurie užsikrėtę keturkojai žusta labai greitai, o retais atvejais, mirtis ištinka dar nepasirodžius virškinamojo trakto sutrikimams. Jei kačiukai užsikrečia dar gimdoje, jiems taip pat gali pasireikšti ir smegenų hipoplazija (nepakankamas išsivystymas). Daugiausia yra pažeidžiama smegenų dalis, atsakinga už judesių koordinaciją. Tokie kačiukai tik gimę gali atrodyti visai normalūs, tačiau jiems ūgtelėjus ir pradėjus aktyviau judėti pradeda ryškėti pažeidimas. Smegenų pažeidimai taip pat gali išsivystyti ir labai jauname amžiuje susirgusiems kačiukams, kurių smegenys dar formuojasi.

Liga diagnozuojama iš anamnezės, klinikinio vaizdo, kraujo tyrimų. Kraujo tyrimuose randamas smarkiai sumažėjęs raudonųjų kraujo kūnelių kiekis, gali būti anemija. Galutinę diagnozę padeda patvirtinti greitieji testai.

Kaip ir daugumos kitų virusinių susirgimų atveju, specifinio gydymo nėra. Su virusu turi susidoroti pats organizmas, tačiau tai nereiškia, jog gydymas nereikalingas! Labai daugeliu atvejų, sergant šia liga augintinis miršta ne tiesiogiai nuo viruso sukeltų pažeidimų, tačiau nuo ligos sukeltos dehidratacijos arba atsiradusios antrinės infekcijos. Ligoniams beveik visada yra būtina papildoma skysčių terapija. Taip pat, dėl virškinamojo trakto pažeidimo ir imuninės sistemos slopinimo, sergantis gyvūnas tampa labai imlus antrinėms bakterinėms infekcijoms, todėl sergant šia liga profilaktiškai yra skiriami plataus veikimo spektro antibiotikai, suteikiantys apsaugą. Reikalingas ir simprominis gydymas – vėmimo slopinimas, vitaminai, kokybiškas maistas mažomis porcijomis ir t.t. Laikant augintinį, sergantį šia liga, labai svarbu, kad su juo kontaktuojantys asmenys laikytųsi griežtos higienos, taip bus apribojamas šio pavojingo viruso platinimas. Kad ir kaip bebūtų gaila, net ir intensyvus gydymas ne visada apsaugo augintinį nuo mirties.

Vakcinos nuo šios ligos yra gana efektyvios, todėl labai rekomenduotinos ne tik į lauką išeinančioms, bet ir išskirtinai tik namuose gyvenančioms katėms. Kačiukai gali būti pradedami skiepyti nuo 8 – 9 savaičių ir vakcina kartojama du kartus. Vis tik efektyviau pasirinkti tokią skiepyjimo schemą, kurioje paskutinę vakcinos dozė būtų suleidžiama apie 16 sav. Tokiu būdu yra užtikrinama, kad imuniteto susidarymui neturės įtakos motininis imunitetas.