Kepenų nepakankamumas

Kepenys yra didžiausia liauka organizme. Jos atlieka net apie 1500 funkcijų!

Kepenys – svarbus organas, padedantis virškinimui, reguliuojantis kraujo krešumą, padedantis pašalinti toksinus iš organizmo ir atliekantis daugybę kitų svarbių funkcijų. Kepenų nepakankamumas tai ne konkreti liga, tačiau labiau požymis nurodantis, jog kepenys ne pilnai atlieka savo funkciją. Kepenų nepakankamumas gali būti ūmus arba chroninis. Jo metu kepenys gali sumažėti arba padidėti. Jį gali sukelti įgimtos arba įgytos patologijos bei faktoriai, traumos. Nepakankamumas gali atsirasti dėl apsinuodyjimo, infekcijų, navikų, portosisteminio šunto ir t. t. Kepenims nesveikas labai riebus maistas.

Kepenų nepakankamumas, viena iš dažnesnių diagnozių veterinarijos gydytojo kabinete. Tačiau, kepenys turi neįtikėtiną funkcinį rezervą ir galimybes atsinaujinti. Todėl simptomus paprastai galima pastebėti tik kai yra pažeidžiama 70 – 80 % kepenų funkcijos. Požymiai pasireiškia visai nespecifiškai, todėl kepenų nepakankamumą nesunkiai galima sumaišyti su kitomis ligomis. Pavyzdžiui gastrointestinalinio kraujavimo problema gali būti visai ne virškinamajame trakte, o kepenyse, dėl sutrikusio krešėjimo. Kad ir kaip tobulai yra sutvertas organizmas ir kepenys gali regeneruoti, vis tik kepenų ligas diagnozuoti ir pradėti gydyti kuo ankščiau yra labai svarbu. Pavėlavus, pažeidimai gali būti nebegrįžtami, o liga – mirtina. Deja, bet nebekontroliuojamas ir nepagydomas kepenų nepakankamumas kasmet nusineša nemažai gyvybių.

Esant kepenų nepakankamumui pirmiausia pasireikškia tokie nespecifiniai simptomai kaip anoreksija, silpnumas, vėmimas, viduriavimas. Gali padidėti vandens gėrimas ir šlapinimasis. Kepenų nepakankamumui stiprėjant, pradeda reikštis specifiškesni požymiai, tokie kaip gelta, ascitas (skysčiai pilvo ertmėje), neurologiniai sutrikimai. Neurologiniai sutrikimai atsiranda tame etape, kada organizmas jau būna smarkiai užnuodytas iš kūno nepašalinamais toksinais ir jie praėję smegenų barjerą sukelia encefalopatiją. Ji gali pasireikšti traukuliais, koordinacijos ir judesių sutrikimais, elgesio pokyčiais. Esant kepeninei encefalopatijai, požymiai gan dažnai pasireiškia po valgymo, dėl padidėjusio amoniako kiekio kraujyje.

Kaip jau minėta, kepenų nepakankamumo atveju matomi simptomai dažniausiai yra nespecifiniai, nebent liga jau smarkiai pažengusi. Taip pat daugumos reikalingų tyrimų rezultatai yra naudingi, bet nespecifiniai. Todėl ligai detaliai diagnozuoti ir konkrečiai išsiaiškinti kas būtent sukėlė kepenų nepakankamumą, vieno ar kelių tyrimų neužteks. Pirmiausia yra atliekami krauo biocheminiai ir morfologiniai tyrimai. Atliekant biocheminius tyrimus stebimi pakitę kepenų (ALT, AST) ir tulžies (ALKP, GGT) rodikliai. Vis tik svarbu žinoti, kad jų pakilimo dydis ne visada koreliuoja su ligos stiprumu. Morfologinių tyrimų metu gaunama informacija apie galimą infekciją, uždegimą, anemiją. Taip pat tyrimuose gali būti pakitę albumono, gliukozės, cholesterolio, amoniako, urėjos, bilirubino kiekiai. Nors šlapimo tyrimas yra ypač nespecifinis, vis tik ir jis gali duoti naudos. Kadangi kepenys reguliuoja kraujo krešumo funkciją, naudinga atlikti krešumo turimą, ypač, jei planuojama kepennų biopsija. Daug naudos duoda vaizdiniai tyrimai tokie kaip rentgenografija ir ultragarsas. Rentgenografijos metu galima gerai įvertinti kepenų dydį. Pagal bendrą taisyklę, kepenų padidėjimas labiau būdingas ūmiems pažeidimams, sumažėjimas – chroniniams. Vis tik rentgenografija neduos jokios naudos, jei pilvo ertmėje kaupiasi skysčiai, nes jie blokuos bet kokią vizualizaciją. Ultragarsinis tyrimas parodo pakitimus, kurių rentgenu pamatyti negalime. Jo pagalba galima įvertinti kepenų struktūrą. Kai kuriais atvejais gali būti naudojami ir kiti vizualiniai metodai, tokie kaip pvz., kompiuterinė tomografija. Auksinis standartas norint tiksliau diferencijuoti priežastį, sukėlusią kepenų nepakankamumą, yra histopatologinis tyrimas, mėginį imant biopsijos būdu. Vis tik, šį tyrimą galima atlikti ne kiekvienam gyvūnui, mėginys negali būti imamas esant sutrikusiam krešumui.

Gydant kepenų nepakankamumą, konkretus gydymas gali būti taikomas tik prie kai kurių ligų. Kitais atvejais, viskas ką galima padaryti, tai palaikomoji terapija, tikintis, kad kepenų funkcija regeneruosis. Sergančiam gyvūnui ypač svarbi kokybiška, lengvai virškinama baltymų ir angliavandenių dieta. Vis tik, gręsiant enceflopatijos rizikai, baltymai taip pat turėtų būti ribojami. Geriau kai maistas duodamas dažniau ir mažesnėmis porciomis. Naudingi B vitaminų ir cinko papildai, rekomeduojami antioksidantai (E vitaminas, silimarinas ir t. t.) Esant indikacijoms skiriami antibiotikai. Jie gyvūną pykiną gali būti naudojami pykinimą slopinatys ir / ar rūgštingumą mažinantys preparatai. Kai kuriais atvejais, gydytojas gali skirti steroidinių vaistų, tačiau jų naudą reikėtų labai gerai pasverti dėl galimo šalutinio poveikio. Esant indikacijoms gali būti naudojami preparatai virškinamojo trakto apsaugai. Vystantis ascitui gali būti skiriami skysčius išvarantys medikamentai. Esant kai kurioms ligoms, pvz., portosisteminam šuntui, navikams, gali būti reikalingas operacinis gydymas.

Negalima sakyti, jog kepenų ligų įmanoma išvegti, tačiau tikimybę susirgti galima sumažinti. augintiniai turėtų būti laiku vakcinuojami (kepenis gali pažeisti leptospirozė, adenovirusisnis hepatitas) ir reguliariai naudojamos priemonės nuo ektoparazitų (kepenų nepakankamumas gali išsivystyti pvz., kaip babeziozės komplikacija). Taip pat vertėtų žinoti, kokie augalai esantys namuose arba augantys Jūsų aplinkoje gali būti toksiški gyvūnams. Vengti pavojingų maisto produktų ir kitų toksinų, galinčių pažeisti kepenų funkciją. Ypač gyvūnui senstant reikėtų reguliariai lankytis pas veterinarijos gydytoją dėl profilaktinių patikrinimų.