Parvovirusinis enteritas

Dauguma mirčių įvyksta per 48 – 72h nuo požymių atsiradimo. Vis tik, augintinį gydant, tikimybė pasveikti siekia apie 75 – 80 %.

Apie šią ligą daugiau ar mažiau, bet yra girdėjęs turbūt kiekvienas šunų augintojas. Bent jau toks, kuriam šuo yra daugiau nei sargas prie būdos. Ir daugumą ši liga tikrai gąsdina.

Parvovirusinį enteritą sukelia labai lengvai užkrečiantis ir plintantis virusas. Yra ne vienas faktorius, padedantis šiam virusui taip lengvai plisti populiacijoje. Pirma, juo galima užsikrėsti abiem keliais – tiek tiesioginiu kontaktu nuo sergančio gyvūno, tiek ir netiesiogiai. Virusas gali būti ant rūbų, daiktų, žaislų ir bet kur kitur aplinkoje. Iš esmės, virusas plinta per išmatas. Svarbu paminėti tai, kad gyvūnas pradeda platinti virusą ankščiau nei pats parodo sirgimo požymius, t. y. maždaug 4 – 5 dienos po savo paties kontakto kontakto su virusu, kai tuo tarpu ligos pasireiškimo inkubacinis periodas yra iki 7 dienų. Ir platina virusą dar iki 10 dienų po išgyjimo – simptomų pranykimo. Įvertinus visa tai, turbūt nesunku suprasti kaip svarbu yra ankstyva diagnostika ir atsakingas karantino rėžimo laikymasis – ne tik nebendraujant su kitais šunimis, tačiau ir apskritai nevedant sergančio (ar tik ką pasveikusio) keturkojo į lauką. Retais atvejais, užsikrėtimas gali įvykti dar gimdoje.

Beje, įdomus faktas yra tas, kad virusas yra gana rezistentiškas. Jis ganėtinai atsparus daugumai valiklių, o namų aplinkoje gali išgyventi net iki dviejų mėnesių. Tuo tarpu lauko sąlygomis jį veikia saulės spinduliai. Tačiau, jei virusas apsaugotas nuo jų, pavyzdžiui žemėje, virusas gali išgyventi ir metus. Taigi, jei Jūs eidami lauke įlipote į sergančio šuns paliktą dovanėlę, o namuose Jūsų nekantriai laukia nevakcinuotas šuniukas, tai jau yra rizikos faktorius.

Dažniausiai serga gyvūnai nuo 6 savaičių iki 6 mėnesių. Jauni gyvūnai turi motininį imunitetą šiai ligai, tačiau tikslus tokio imuniteto stiprumas ir trukmė priklauso nuo individualių motinos ir jauniklio savybių bei laikymo sąlygų. Trumpesnis imunitetas susidaro per anksti nujunkius ir atskyrus nuo motinos, esant stresui, kirminams, prastai mitybai ir t. t. Kai kurių tyrimų duomenimis, jautresni šiai ligai yra Vokiečių aviganiai, pinčeriai, rotveileriai. Vis tik, jei maždaug iki 12 savaičių dar galime kalbėti apie tikimybę, jog augintinį apsaugos motininis imunitetas, vėlesniame amžiuje šuniuką gali apsaugoti tik vakcina. Suaugę gyvūnai taip pat gali sirgti, tačiau tai retesni atvejai ir liga yra kur kas mažiau pavojinga. Vis tik, suaugęs keturkojis gali būti nešiotoju.

Ligos pagrindiniai požymiai yra susiję su gastrointestinaliniais simptomais. Nors iš principo, parvovirusas paveikia ne tik žarnų sienelę, tačiau ir kaulų čiulpus, kai kuriais atvejais širdį. Sergantis augintinis intensyviai viduriuoja (dažnai su krauju), vemia. Tuo pačiu pakyla kūno temperatūra, tačiau smarkiai sergant gali ir nukristi. Šuo būna depresyvus, letargiškas. Nevalgo, negeria – nusilpsta ir atsiranda dehidratacija. Visa tai lemia gan intensyvų svorio kritimą. Nors šeimininkai dažnai būna linkę vėmimo ar viduriavimo problemas bandyti išspręsti namuose, kai mes šnekame apie jaunus šuniukus, stebint šiuos požymius būtina kreiptis į specialistą. Ypač, jei šuniukas nevakcinuotas. Net, jei nebus patvirtinta parvoviruso diagnozė, tai gali signalizuoti ir apie kitas infekcines ligas.

Diagnozė nustatoma iš anamnezės duomenų, kraujo tyrimų ir greitųjų testų, kurie parodo viruso buvimą organizme. Tyrimas daromas iš išmatų ir užtrunka apie 10 min.

Ligą sukelia virusas. Ką gi tai reiškia bendrąja prasme? Kad antibiotikai čia nepadės. Virusinių ligų antibiotikai neveikia, su jomis turi susitvarkyti pats organizmas. TAČIAU be pagalbos šuniukas sergantis virusiniu enteritu turi didelę tikimybę numirti. Todėl, pastebėjus pirmuosius požymius, būtina skubiai kreiptis į gydytoją. Laikas šiuo atveju yra labai svarbus. Kuo ankščiau pradedama gydyti liga, tuo didesnė tikimybė išgyventi. Priklausomai nuo būklės keturkojis gali būti gydomas namuose arba stacionare. Kaip minėjau, pačio viruso antibotikai negydo, bet įprastai jie vis tiek yra skiriami siekiant išvengti antrinės bakterinės infekcijos, kuri gali smarkiai komplikuoti padėtį. Esant virusui, tikimybė susirgti bakterine infekcija padidėja, nes jau yra pažeistas žarnyno gleivinės barjeras. Maža to, parvovirusas taip pat sumažina organizmo galimybes gintis nuo viruso, mažindamas baltųjų kraujo kūnelių skaičių. Taip pat, dėl atsiradusios dehidratacija, šuniukams dažnai būna reikalingos skysčių infuzijos. Be to įprastai reikalinga simptominė terapija: vaistai viduriavimui ir vėmimui slopinti, vitaminai, tinkama mityba ir pan.

Pačios svarbiausios yra pirmosios 3 – 4 ligos dienos, jei šuniukas per jas atsigauna, prognozė įprastai būna gera. Nors pilnam atsistatymui dažniausiai prireikia maždaug savaitės. Vis tiktai reikia nepamiršti, jog mirštamumas nuo šios ligos yra gana didelis. Mirtis augintinį gali ištikti net ir intensyviai gydant.

Parvovirusinio enterito profilaktikai yra naudojami skiepai. Jais šuniukai gali būti skiepijami nuo 6 (reikalingos 3 vakcinos dozės) arba nuo 8 – 9 savaičių (2 vakcinos dozės). Paskutinė vakcinos dozė leidžiama ne ankščiau nei 12 savaitę, bet plačiau apie skiepyjimo grafikus bei skirtingo laikotarpio pliusus ir minusus aptarta straipsnyje apie vakcinas. Imunitetas susidaro po dviejų savaičių nuo paskutinės vakcinos dozės. Vėliau šuo pakartotinai yra skiepijamas po metų, o tada vakcina gali būti kartojama leidžiant tarpais iki trijų metų. Galima klausti, kam suaugusiam šuniui reikalingos vakcinos nuo parvoviruso, jei serga tik šuniukai. O bėda yra tame, kad nevakcinuotas suaugęs šuo gali pats nerodyti klinikinių ligos požymių, tačiau virusą platins. Nėščiosios kalės, susirgusios parvovirusu gali perduoti šį virusą ir šuniukams. Taip pat, net ir suaugę šunys gali kliniškai susirgti šia liga esant nusilpusiam imunitetui (dėl gretutinių ligų, kai kurių vaistų vartojimo, prastos mitybos, senatvės ir t. t.). Parvovirusinio enterito vakcina laikoma labai efektyvia. Deja, tačiau nė viena vakcina neapsaugo nuo susirgimo 100 %, todėl net reguliariai vakcinuotus šunis būtina saugoti nuo sergančių keturkojų ir neleisti lįsti prie kitų šunų išmatų.

Prenumeruoti!

#parvovirusas #vakcinos #viduriavimas #vėmimas