Šunų pėdutės

Šuniui pėdos yra itin svarbi kūno vieta. Būtent ant pėdų jis praleidžia didžiają savo laiko dalį: vaikšto, bėgioja, šokinėja, laiko sugriebęs (pvz., grauždamas kaulą), mums žaisdamas duoda penkis. Taip pat pėdų pagalba yra užtikrinama termoreguliacija, kūno balansas, gebėjimas sustoti, keisti kryptį, jos taip pat saugo kaulus ir sąnarius nuo sutrenkimo. Todėl nenuostabu, kokia svarbi yra taisyklinga jų priežiūra ir gebėjimas laiku atpažinti kylančias problemas.

Šuns pėdučių priežiūra

Įprasta manyti, jog kremai pėdutėms yra reikalingi tik žiemos periodu. Jie tepami, kad pėdos nesušaltų, nesuskeldėtų, kad jas mažiau veiktų ant kelio barstomos druskos/ kiti tirpikliai, ledo kristalai. Vis tik pėdoms apsauga gali būti reikalinga ir vasarą. Pėdos gali ne tik nušalti, jos dėl karštos dangos gali ir nusvilti. Jei norite sužinoti ar danga nėra per karšta šuns pėdutėms, pabandykite ant jiis palaikyti savo delną 7 – 10 sekundžių – jei to padaryti nepavyksta, danga šuns kojoms taip pat per karšta. Pėdas gali pažeisti ir aštrūs kelio dangos paviršiai. Dėl šių priežasčių pėdos suskeldėja, išdžiūna, tampa jautrios ir pažeistos. Tiek žiemos, tiek vasaros veikiamos pėdutės gali prarasti savo natūralią apsaugą ir tapti imlesnės infekcijoms.

Taip pat dažnai gaunu klausimų apie tai, ką daryti su pėdų plaukais. Juos kirpti būtina. Viena blogybė – plaukelius pradėjus kirpti, jie pradeda augti intensyviau, taigi tai reikia daryti nuolat. Bet kas gi nutinka jų nekerpant? Žiemos metu tarp šių ilgų plaukų prisivelia sniego kamuoliukų, gyvūnas atsigula ir bando juos išsikrapštyti, nuo laižymo plaukas sušlampa ir sekanti partija sniego rutuliukų sulimpa dar greičiau. Tai pasaka be galo, ko pasekoje trikdomas jūsų pasivaikščiojimas (nes gyvūnas nuolat gula išsikrapstyti tarpupirščius), gadinamas pasivaikščiojimo džiaugsmas augintiniui (rutuliukai kelia diskomfortą, kai kuriais atvejais net skausmą), pėdutės gali būti sužalojamos dėl svetimkūnių tarpupiršiuose. Vasaros metu vyksta labai panašiai – į plaukus veliasi šiukšlės, šapai, ir t.t. Nuo laižymo visa tai dar lengviau prilimpa prie plauko, rezultate susivelia į kaltūnus, kurie vėliau trina tarpupirščius. Galutinis rezultatas – sužalotos pėdos ir diskomfortas augintiniui.

Nagų kirpimas. Turbūt viena iš dažniausiai aptariamų temų šunų (ir kačių) mylėtojų pokalbiuose socialinėje erdvėje. Jei atvirai, buvau smarkiai nustebinta, kai tik pradėjusi dirbti klinikoje pamačiau kokia didelė pacientų dalis ateina tik dėl nagų kirpimo. Yra trys priežastys, kodėl šeimininkai nekerpa nagų namuose: šeimininko baimė, šuns baimė, arba abipusė baimė. Šiai dienai žinau, jog didžiausia problema yra šitoje vietoje veikiantis užburtas ratas: šeimininkai bijo (ypač, jei buvo kažkada įkirpę), todėl stengiasi tai daryti kuo rečiau, kadangi kerpa retai, ilgėja gyvuonis/ jautrėja nagas, todėl gyvūnui tai kelia diskomfortą (+ jis jaučia šeimininko stresą!), augintinis nesileidžia, tada šeimininkas stresuoja dar labiau ir šis ratas įsisuka vis smarkiau. Mano didžiausias patarimas „naujai iškeptiems šeimininkams“ – nagus karpyti nuo pat mažens, ir kuo dažniau, be to su daug skaniukų. Toks kirpimo modelis nekelia streso nei šeiminikui, nei augintiniui. Dažnai kerpant nagą, užtenka pakirpti jį tik truputį, todėl kur kas mažesnė rizika įkirpti, gyvuonis trumpėja (vėlgi – mažesnė rizika įkirpti), nagas nebūna jautrus (pabandykite sau užsiauginti ilgesnius nagus ir tada trumpai nusikirpti. Ar žinote koks tai nemalonus jausmas?). Toks kirpimas nesukelia diskomforto augintiniui, todėl jie leidžiasi lengviau, o su laiku ir stresą dėl kirpimo patiriantys šeimininkai, pradeda į tai žiūrėti ramiai. Nėra geriausių žirklučių – priemones turėtų kiekvienas pasirinkti tokias, kurios yra pačios patogiausios jam: dildė, giljotinos arba žirklių tipo žirklutes. Renkantis žirkučių tipo priemonę, verčiau pirkti su ribotuvu, tai yra papildoma apsauga nuo įkirpimo.

Paskutinis, bet ne mažiau svarbus įprotis prižiūrint augintinio pėdutes yra profilaktinė apžiūra. Labai rekomenduotina tai daryti reguliariai ir dažnai. Tokiu būdu pastebėsite galimus pažeidimus ir išvengsite didesnių problemų. Taip pat rekomenduotina pėdutes plauti, ypač žiemos metu – po kiekvieno pasivaikščiojimo. Po plovimo svarbu gerai nusausinti. Plaunant pašalinami nešvarumai ir šiukšlės, galintys trinti tarpupirščius, chemikalų ar druskų likučiai, apiplaunami galimai atsiradę pažeidimai – nubrozdinimai, mikroįpjovimai. Taip pat apžiūros metu galite pastebėti kintančią tarpupirščių plaukelių spalvą. Jei ji darosi rusvai raudona, tai parodo perdėtą laižymą, kuris indikuoja apie esančią problemą.

Ar su mano šuns pėdutėmis kažkas blogai?

Dėl galūnių būklės rekėtų susirūpinti, jei matote tokius simptomus. Visi šie simtomai gali signalizuoti apie pėdose esančias bėdas:

1. Šlubavimas, svorio perkėlimas ant kitos kojos, vengimas judėti;

2. Įpjovimai, nubrozdinimai, suskeldėjimas, žaizdos;

3. Išskyros, atsiradęs nemalonus kvapas;

4. Paraudimas, patinimas;

5. Perdėtas laižymas/ kramtymas, jautrumas;

6. Plaukų slinkimas, pakitusi pėdų plauko spalva;

7. Cistos, ataugėlės, laisvos odos gabaliukai;

8. Nagų pakitimai;

9. Kraujavimas.

Pėdučių ligos

Visus šiuos požymius gali sukelti gausybė įvairių priežasčių. Štai dažniau pasitaikančios:

1. Alergija;

2. Parazitiniai susirgimai;

3. Infekciniai susirgimai;

4. Pėdučių pažeidimai;

5. Nagų bėdos;

6. Svetimkūniai.

ĮDOMŪS FAKTAI:

Daugiau lauke ar ant šiurkščių/kietų paviršių būnančių šunų pėdos yra kietesnės, storesnės. Daugiau švelniais minkštai paviršiais vaikštančių – plonesnės, jautresnės, o tuo pačiu ir pažeidžiamesnės.

Šunys prakaituoja per pėdas. Prakaito liaukų dėka šuo vėsinasi, o taip pat yra sutepamos pėdutės. Bet kaip ir žmogaus, šuns pėdutės gali suprakaituoti stresuojant, susinervinus.

Žmogaus nagai auga iš odelių ir yra tarsi miręs keratininis sluoksnis. Tuo tarpu šuns nago struktūra kitokia. Nagas auga tiesiai iš kaulo ir jame yra kraujagyslės bei nervai. Štai kodėl nagai yra tokia jautri šuns kūno dalis, o nagų kirpimas gali būti toks problematiškas.

Šunų pėdutėse yra ypatinga kraujotakos sistema. Tokią taip pat turi pingvinai ir delfinai. Pade esančios venos yra labai arti arterijų. Šios sistemos dėka arterijomis į pėdutę patenka šiltas deguonimi prisotintas kraujas, jis atiduoda deguonį, atvėsta ir toks atšalęs venomis grįžtų į organizmą. Tačiau, dėl šalia praeinančios arterijos, prieš grįždamas į organizmą kraujas vėl sušyla. Šios sistemos dėka net ir einant šaltu sniegu yra palaikoma šuns pėdutės ir bendra organizmo termoreguliacija.

Šunų pėdos skirstomos į skirtingus tipus: katės pėda, kiškio pėda, didelės ir plėvinės pėdos tipas,. Katės pėdai būdinga trumpa, kompaktiška forma, ją turi tokios veislės kaip bulterjerai, akitos. Šis pėdos tipas padeda padidinti šuns ištvermę, nes reikalauja mažiau energijos. Kiškio tipas būdingas kurtams ir kitiems greit bėgantiems šunims, jis leidžia padidinti greitį. Plačios pėdos tipas būdingas sniegingo klimato šunims, tokiems kaip senbernarai. Šis tipas suteikia stabilumo. Plėvinis tipas randamas pas niufaundlendus ir vandens šunis, padeda jiems plaukti.

Šunų pėdutės turi specifinį kvapą, kažkiek primenantį spragėsius. Dauguma galvoja, jog tai yra specifinis šuns kūno kvapas. Vis tik šį kvapą skleidžia ne šuns organizmas, o tarpupirščiuose gyvenančios bakterijos ir mielės. Šiems organizmams tai itin palanki terpė – ten šilta ir drėgna (saikingas pėdučių laižymas yra visiškai normalus keturkojo elgesys). Tai yra laikoma normalia mikrofloros dalimi ir jų išvengti praktiškai neįmanoma. Ir sunerimti nereikėtų, jei nėra kitų pėdučių ligos požymių. Tačiau, jei šių „augintinių“ prisidaugina per daug ir jie pradeda kelti problemas – tenka gydyti.